J U O D A S I S K A M P A S
[šioks toks įdomių terminų žodynėlis]
{Paskutinis įrašas: 22:55 1999.04.28}
Antroposofija [antropo - sąsaja su žmogumi,
gr.sophia - išmintis]: teosofijos atmaina, skelbianti,
kad galima pažinti nematerialų dvasinį pasaulį
aiškiaregyste, kuri pasiekiama susikaupimu ir
įvairiais pratimais.
Belzebubas
1. velnias, šėtonas, piktoji dvasia.
2. Najajame testamente - pragaro, demonų valdovas.
Demonas, daimonas [gr. daimon - dievybė, dvasia]:
1. Senovės graikų mitologijoje ir religijoje - gera
arba pikta dvasia, padedanti arba trukdanti žmogui
vykdyti savo sumanymus.
2. Krikščioniškuose mituose - piktoji dvasia, velnias.
3. Plačiau apie graikų mitologijoje sukurtą apibūdinimą:
"Neaiški, beformė dievybė, dažniausiai pikta, lemianti
žmogaus likimą. Ši jėga atsiranda netikėtai, yra bevardė,
su ja negalima bendrauti. Staiga atlikęs kokį nors veiksmą,
tuoj pat išnyksta. Demono veikla labai plati: jie siunčia
žmonėms nelaimes, baisius sapnus, vilioja, nukreipia į
pražūtį atnešančius veiksmus."
Homeras
Antikos tragikai ir filosofai demonus tapatina su likinu ir
mano, kad visi žmogaus gyvenimo įvykiai susiję su demonų
veikla.
4. Babiloniečių pasaulyje blogio dvasios taip pat vadinosi demonais
ir jų buvo labai daug. Šios blogio dvasios ir demonai tykodavo
pagriebti visus, ką tik gali. Jie pralįsdavo pro durų apačią ir
užpuldavo miegantį žmogų, pačiupdavo kūdikį nuo motinos
kelių, atpūsdavo ligas, susargdindavo.
Apsisaugoti nuo demonų būdavo specialūs kerėtojai, kurie
maldomis bei užkalbėjimais šaukdavosi dievų pagalbos ligotam
ir sužeistam, demonų paliestam žmogui. Kartais, atliekant
ritualą, nelaimė (demono užkeikimas) būdavo nukreipiama
į ožį ar kokį kitą gyvą pakaitalą, kurį paskui užmušdavo
ir kūną sunaikindavo.
Žmonės nešiojo talismanus ir amuletus (vienas žymiausių visų
laikų amuletuose naudojamų simbolių - neinversuota pentagrama),
apsaugančius nuo šių piktųjų jėgų, kabindavo juos namų
tarpdury, pakasdavo po slenksčiu. Kartais pakasdavo šunų
figūrėles, pavyzdžiui, su tokiu užrašu: "Ko lauki, kąsk!".
Demoniškas - būdingas demonams; piktas, vergiantis, kerintis.
Demonizmas - tikėjimas demonais.
Egzorcizmas [lot. exorcismus < gr. exorkizo - užkeikiu, išveju]:
Religinės apeigos piktosioms dvasioms išvaryti. Buvo visose senosiose
religijose. Davsios gali būti išvaromos iš patalpų, gali būti ir iš žmonių.
Apsėstieji yra įvairiai veikiami, "atkeikinėjami" ir tt. Tokie kurių atkeikti
nebeįmanoma, būdavo žudomi.
Ezoterinis [gr. esoterikos - vidinis, uždaras]:
slaptas, paslaptingas, prieinamas tik išrinktiesiems (apie religines apeigas,
mmagiškas formules); neprieinamas. (pavyzdys - ezoterinės masoų apeigos)
Hierofantas [gr. hierophantes < hieros - šventas +
phaino - parodau, atskleidžiu]: senovės graikų eleusinijų
vyriausias žynys, atskleidžiantis būsimiesiems adeptams kulto
apeigų paslaptis.
Homunkulas [lot. homunculus - žmogelis]:
Viduramžių alchemijoje - panaši į žmogų būtybė, nykštukas, kurį
galima padaryti kolboje.
Iliuzionizmas [pranc. illusionisme < lot.]:
Cirko žanras - tariamo daiktų, gyvūnų, žmonių atsiradimo,
dingimo ir keitimosi demonstravimas, dažniausiai
grindžiamas regėjimo netobulumu ir apgaule.
Čia visi žino, kad fokusininkas kažkaip žiūrovą mulkina,
demonstruoja savo rankų miklumą ir kit. sugebėjimus,
tuo tarpu burtininkas viską atlieka kažkokiu paslaptingu
būdu...
Kabala [hebr. qabbala - tradicija (slapta)]:
1. Viduramžiais išplėtotų judaizmo doktrinų rinkinys;
turi pitagorizmo ir neoplatonizmo elementų.
2. Būrimas kortomis, iš rankos, skaičių.
Masonai [pranc. macons - mūrininkai]:
religinio etinio judėjimo, prasidėjusio XVIII a. D. Britanijoje, nariai;
skelbė dorovinį tobulinimąsi, turėjo spec. paslaptingas apeigas;
teritorinių ložių dar yra Prancūzijoje, JAV ir kitur.
Mantika [gr. mantike]:
ateities spėjimo, būrimo menas.
Mediumas [lot. medium - vidurys]:
asmuo, spiritistų laikomas tarpininku tarp žmonių ir dvasių.
Magija [lot. magia < gr. mageia - kerai, burtai]:
1. Apeigų, susijusių su žmogaus tariamu sugebėjimu
paslaptingomis antgamtinėmis priemonėmis
valdyti gamtos ir įsivaizduojamas jėgas, visuma,
visų religinių kultų sudėtinė dalis.
2. Nesuvokiamos įtaigos jėga.
Magas [lot. magus, gr. magos < persų k. maguš - burtininkas]:
1. Senovės rytų kraštuose - dvasininkas, žynys, astrologas.
2. Biblijos personažas - Rytų išminčius, vienas iš 3 karalių.
3. Burtininkas, fokusininkas, kerėtojas.
Tačiau būti burtininku, kerėtoju, terminologiškai yra visiškai
ne tas pats, kaip fokusininku arba ilizionistu.
Okultizmas [lot. occultus - slaptas, paslaptingas]:
Pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje
slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmognės
gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai
išsitreniravę. Su šia doktrina susijusi veikla - stengimasis
panaudotitas jėgas žmogui ir gamtai paveikti.
Pentagrama [gr. pentagrammon]:
1. Penkiakampis, prie kurio kraštinių nubrėžti lygiakraščiai
trkampiai, penkiakampė žvaigždė.
2. Viduramžiais - magiškas ženklas, kuris vaizduojamas
amuletuose.
Skaičius 5 visada buvo laikomas svarbiu ir net magišku. Tai ypač
siejasi su žmogumi. Žmogus turi 5 pirštus ant kiekvienos galūnės,
dažniausiai minimi 5 jutimai: regėjimas, uoslė, skonis, kvapas ir lietimas.
Numeris 5 susietas su Marsu, tai simbolizuoja žiaurumą, konfliktą ir per
šiuos du dalykus pasiekiamą harmoniją. Krikščionybėje buvo 5 Jėzaus
žaizdos, kai jis kabėjo ant kryžiaus: 2 kojose, 2 rankose ir 1 šone.
Yra 5 musulmonų dieninės maldos laikai. Senovės riterių didžiausios
vertybės taip pat buvo 5: kilnumas, paslaugumas, skaistybė, riteriškumas,
pagarba tėvams (kaip kad parodyta sero Gawain'o pentagramoje ant jo skydo).
Tai pirminis skaičius, o paprasčiausiai žvaigždei - pentagramai - nupiešti
reikalingos 5 linijos. Judant pentagramos linijomis nuo vieno jos 5 linijų
taško iki kito ir taip tolyn, sukuriamas begalinis ciklas.
Ši žvaigždė yra simbolių rinkinys ir ją aiškinti galima labai įvairiai. Jos
svarba magijoje yra sulyginama su kryžiaus svarba krikščionims arba su
6kampės žvaigždės svarba judaistams. Šis simbolis naudotas ir naudojamas
daugelyje magiškų ritualų. Šis ženklas dažniausiai išpaišomas ant žemės arba
ant kokios kitos žemiškos kilmės medžiagos, kaip varis arba sidabras.
Pentagramos naudotos žemės energijos rinkimui ir kokio nors magiško
ritualo apsaugojimui nuo išorinių blogio įtakų.
ŽEMĖ - stabilumas ir fizinis pajėgumas.
UGNIS - drąsa ir narsumas.
VANDUO - emocijos ir intuicija.
ORAS - protas ir menai.
SIELA - visa visuma ir dieviškumas.
RATAS apie žvaigždę vaizduoja Dievybę ir per save siurbia Energiją,
suteikdamas amuletą nešiojančiam didžiulę išmintį, protą ir apsaugą nuo
piktųjų dvasių. Ratas yra grafinis sielos, valdančios visus penkis elementus,
pavaizdavimo būdas. Kai pentagrama apibrėžta - visa jos kaupiama energija
yra koncentruojama ir fokusuojama į nešiojantįjį.
Panteizmas [pan... - sąsaja su visuma + gr. theos - dievas]:
filosofinė religinė pažiūra, sutapatinanti beasmenį dievą su gamta
arba skelbianti, kad dievas savaime egzistuoja gamtoje.
Svastika [skr. svasti - palaima]:
Kryžiaus pavidalo ženklas su lygiais, stačiu kampu užlenktais galais,
vienas senovės Indijos, Kinijos kulto religinių ženklų, saulės, derlingumo
simbolis.
Spiritizmas [lot. spiritus - dvasia]:
mistiniai bandymai per ypatingus tarpininkus (mediumus)
bendrauti su mirusiųjų žmonių dvasiomis.
"Satana" [hebr. satan - priešininkas]:
Velnias. Kai kuriuose tikėjimuose - blogio įsikųnijimas,
piktoji dvasia, gundanti daryti nuodėmes. Taip pat dar
vadinamas Belialiu ir Belzebubu.
Satanizmas [lot. Satan - šėtonas, velnias]:
Velnio kultas. Blogis, šėtoniškos ypatybės.
Vandalizmas [pagal germanų barbarų gančių pavadinimą]:
Kultūros vertybių, mano paminklų griovimas, darkymas ir
tyčiojimasis iš jų.
Satanistams dažnai priskiriamas antkapių vartymas ir
bažnyčios relikvijų, statulų ir kitų puošmenų sugadinimas
apipaišant, išterliojant ar dar kaip kitaip subjaurojant.
Tuo tarpu, tai dažniausiai būna vandalų, nesubrandusių
paauglių, demonstruojančių savo greičiausiai dirbtinai
suformuotą požiūrį į bažnyčią, išprotėjusių bobelių
(buvo toks atvejis visai nesenai Lietuvoje :) ir pasipelnyti
norinčių žmonių darbas.
Valkirijos [vok. Walkure < sen. skand. Valkyria - pasirenkanti
mirusiuosius]:
Senovės skandinavų mitologijoje - karingos merginos deivės,
kurios padėdavo karžygiams mūšiuose, nuvesdavo žuvusiųjų
karių vėles į Valhalą ir ten per puotas jiems patarnaudavo.
Nemaišyti su Valpurgija:
Šv. Valpurgija [lot. Valpurgis]
Žmonių saugotoja nuo velnio žabangų.
Valpurgijos naktis:
Senovės germanų pagoniška pavasario pradžios šventė naktį
iš IV.30 į V.1. Pagal vokiečių liaudies prietarus, tą naktį ant
Brokeno kalno piktosios dvasios ir raganos keldavusios puotą,
orgijas. Pavadinimas kilo iš Valpurgijos vardo.
Vampyras [pranc. vampire, vok. Vampir]:
Pasakų ir padavimų būtybė - vilkatas (vilkolakis), numirėlis,
naktį išeinantis iš kapų ir geriantis miegančių žmonių kraują.
Vampyrai gyvuoja ti naktimis, dienomis miega. Miega žemėje.
Tai gali būti kapinės, gai būti ir šiaip dėžė su juodžemiu. Svarbu,
kad žemė būtų šviežia - tai palaiko vampyro gyvybę miegant.
Vampyrai nevalgo nieko, minta krauju (tai dažniausiai būna
jaunų žmonių, geriausia - mažų kūdikių kraujas), nuo šio
"patiekalo" jie jaunėja ir taip prasitęsia savo egzistenciją iki
neriboto amžiaus. Jie bijo kryžių, česnakų ir švesto vandens.
Vampyrai niekur neatsispindi. Nužudyti vampyrą labai sunku -
reikia jo širdį persmeigti sidabriniu kuolu, nupjauti galvą ir,
prikišus burną česnakų, išmesti, kad šis negalėtų jos susirasti.
Jei vampyras žudomas karste - ten jie dažniausiai aptinkami,
nes lengviausia nužudyti miegantį vampyrą, tada galva
padedama lavonui ties kojomis - vampyras negali jos pasiekti
ir galvos slėpti niekur nereikia.
Taip pat šie padarai dar buvo medžiojami sidabrinėmis kulkomis.
Taip pat, kaip ir smaigu, kulka reikėdavo pataikyti į širdį.
Vilkolakis tai dalinai žmogus, dalinai - vilkas. Ši būtybė iš
žmogaus vilku virsta naktį per pilnatį ir taip pat eina jieškoti
grobio - mažų kūdikių.
Iš vienos pusės, galima sakyti, kad šios dvi paslaptingos būtybės,
kaip ir daugelis kitų, yra sugalvotos vaikams bauginti, tačiau...
Teosofija [gr. theos - dievas + sophia - išmintis]:
mistinė filosofinė doktrina, skelbianti žmogaus sielos vienovę su
dievu, teigianti, kad asmenybė tobulėdama gali tiesiogiai pažinti
dievą.
Paskutinį kartą (17:23 1999.05.27) nagus prikišo Jesus.
|
